Veislės istorija
Jokie rašytiniai šaltiniai neužsimena apie rotveilerių kilmę. Bet yra
žinoma, kad karingoji Romos Imperija turėjo pakankamai galingą armiją,
o kaip žinoma: geras kareivis- sotus kareivis. Ir Romos armijai tikrai
reikėjo nenusakomo kiekio provizijos maitinimuisi. Todėl visas maistas
"gyvu" pavidalu sekė paskui nenugalimąjį Klaudijaus Augusto legioną. O
tokios "provizijos" varymui, palydai ir apsaugai naktinėse stovyklose,
ilgame ir varginančiame armijos kelyje reikėjo šuns. Šitam darbui
geriausiai tiko mastifo tipo šuo.
Klaudijaus Augusto legionas turėjo tikslą užkariauti Pietų Vokietiją.
Apie 74 m.e. metus, romiečiai perėjo per Alpes ir sustojo teritorijoje,
šiandien žinomoje kaip Pietų Vokietija. Yra daug liudijimų,
pasakojančių apie gyvybiškai svarbų vaidmenį, kurį suvaidino drąsūs
romiečių šunys- galvijų varovai, pereinant iš Romos iki Nekaro
upės. Užkariauta teritorija, pavadinta Flavijaus Žeme, ryškiai skyrėsi
nuo kitų savo minkštu klimatu, derlinga žeme ir strategine vieta.
Todėl čia buvo nuspręsta statyti Romos imperijos miestą, su visa jai
būdinga didybe. Nėra abejonių, kad romiečių šunų- galvijų varovų
palikuonys saugojo bandas dar ištisus du amžius.
Apie 260 m.e. metus švabų gentys išstūmė romiečius iš Flavijaus Žemės.
Tačiau šunims mažai kas pasikeitė, nes vietinė galvijininkystė taip ir
liko pagrindiniu tų vietų valstiečių amatu. Pavadinimas "rotveileris"
asocijuojasi su Rottweilio miesto pavadinimu, išsidėsčiusiu ant Nekaro
( vieno iš Reino intakų) kranto, senosios romiečių stovyklos vietoje.
Savo pavadinimą miestas gavo žemės darbų, atliekamų 700 m.e. metais,
statant ankstyvųjų viduramžių bažnyčią, metu. Tada buvo iškastos
mozaikos liekanos, puošusios romiečių vilą. "Rote Wil"- raudonoji čerpė
- tai tapo miesto pavadinimu, o paskui ir... šunų veisle.
Dėl savo patogios padėties prekybos kelių sankirtoje , Rottweilis
greitai tapo žinomu prekybos centru. Minios gyvulių augintojų
atvažiuodavo į muges, o kartu su jais- ir šunys, nepakeičiami savo
šeimininkų pagalbininkai ir gynėjai užvažiuojamuosiuose kiemuose, kur
dažnai grėsė banditų užpuolimas. Pasitaikydavo, kad šunys nešiodavo
kapšus su pinigais, dėl saugumo pritvirtintais jiems prie
antkaklių. Tais laikais rotveilerio reputacija buvo tokia gąsdinanti,
kad niekas nedrįsdavo kėsintis į pinigus. Metzgerhund - mėsininkų šunys
buvo kinkomi į vežimėlius, prikrautus mėsos. Rotveilerio protėvius
gana ilgai vadino "mėsininkų šunimis"- beveik iki užpraeito šimtmečio
devyniasdešimtųjų metų. Būtent tais metais vokiečių valdžia uždraudė
pervežti mėsą miesto ir kaimo keliais, buvo leidžiama ją transportuoti
tik geležinkeliu. Tuo pačiu mėsininkų šunys iš Rotevalio neteko savo
pagrindinio darbo. Šunų poreikis praktiškai išnyko, nes tais laikais
šunis laikė tik darbui. Jų skaičius taip sumažėjo, kad 1882 metais
Chailbrono šunų parodoje buvo pademonstruotas tik vienas , toli gražu
ne geriausias, veislės atstovas.
Kai vokietijoje buvo nuspręsta atgaivinti šitą veislę, šalyje atsirado
tik keletas šunų. Veislės populiarumui turėjo įtakos atsitikimas, kai
1901 metais Hamburge policijos vachmistras išvaikė krūvą girtų,
įsiaudrinusių jūreivių. Šis atsitikimas, sulaukė plačiųjų masių
susidomėjimo unikalia veisle. Būtent tais metais Vokietijoje
rotveileriai buvo pradėti naudoti tarnybai policijoje. Jų psichinės ir
fizinės savybės puikiai tiko šiai tarnybai.
Veislės vystymosi istorijoje svarbiausia data yra 1921 metai.
Štutgarte buvo sukurtas Jungtinis Vokiečių Rotveilerių Klubas. Keletas
konkuruojančių rotveilerių klubų susijungė į vieną, kuris egzistuoja
ir klesti ir šiandien. Vienu iš pirmųjų darbų, atliktų klubo, buvo
rotveilerio standarto patvirtinimas, kuris retkarčiais yra papildomas
ir koreguojamas. 1924 metais buvo įvesta kilmės dokumentų išdavimo
tvarka, įtraukiant į Veislės knygą. Pirmasis veislinis patinas, apie
kurį žinoma šiandien- Leo f.Kanshtat, gimęs 1908 metais. Nuo jo
palikuonio Arko f. Torferk, gimusio 1918 metais, prasidėjo visa
šiuolaikinių pasaulio rotveilerių veislinė genealogija.
Štai jau 90 metų šitas klubas yra rotveilerių pasaulio "madų įstatymų
leidėjas". Šiai organizacijai teisėtai priklauso šiuolaikinio veislės
pavidalo sukūrimo nuopelnai. Nors veislė buvo tobulinama, atsižvelgiant
į eksterjero formas, nebuvo pamirštos ir darbinės savybės. Dresūra
Vakaruose ne tik privaloma, ji- šuns šeimininko prestižo simbolis.
|