Veislės istorija

Jokie rašytiniai šaltiniai neužsimena apie rotveilerių kilmę. Bet yra žinoma, kad karingoji Romos Imperija turėjo pakankamai galingą armiją, o kaip žinoma: geras kareivis- sotus kareivis. Ir Romos armijai tikrai reikėjo nenusakomo kiekio provizijos maitinimuisi. Todėl visas maistas "gyvu" pavidalu sekė paskui nenugalimąjį Klaudijaus Augusto legioną. O tokios "provizijos" varymui, palydai ir apsaugai naktinėse stovyklose, ilgame ir varginančiame armijos kelyje reikėjo šuns. Šitam darbui geriausiai tiko mastifo tipo šuo.

Klaudijaus Augusto legionas turėjo tikslą užkariauti Pietų Vokietiją. Apie 74 m.e. metus, romiečiai perėjo per Alpes ir sustojo teritorijoje, šiandien žinomoje kaip Pietų Vokietija. Yra daug liudijimų, pasakojančių apie gyvybiškai svarbų vaidmenį, kurį suvaidino drąsūs romiečių šunys- galvijų varovai, pereinant iš Romos iki Nekaro upės. Užkariauta teritorija, pavadinta Flavijaus Žeme, ryškiai skyrėsi nuo kitų savo minkštu klimatu, derlinga žeme ir strategine vieta. Todėl čia buvo nuspręsta statyti Romos imperijos miestą, su visa jai būdinga didybe. Nėra abejonių, kad romiečių šunų- galvijų varovų palikuonys saugojo bandas dar ištisus du amžius.

Apie 260 m.e. metus švabų gentys išstūmė romiečius iš Flavijaus Žemės. Tačiau šunims mažai kas pasikeitė, nes vietinė galvijininkystė taip ir liko pagrindiniu tų vietų valstiečių amatu. Pavadinimas "rotveileris" asocijuojasi su Rottweilio miesto pavadinimu, išsidėsčiusiu ant Nekaro ( vieno iš Reino intakų) kranto, senosios romiečių stovyklos vietoje. Savo pavadinimą miestas gavo žemės darbų, atliekamų 700 m.e. metais, statant ankstyvųjų viduramžių bažnyčią, metu. Tada buvo iškastos mozaikos liekanos, puošusios romiečių vilą. "Rote Wil"- raudonoji čerpė - tai tapo miesto pavadinimu, o paskui ir... šunų veisle.

Dėl savo patogios padėties prekybos kelių sankirtoje , Rottweilis greitai tapo žinomu prekybos centru. Minios gyvulių augintojų atvažiuodavo į muges, o kartu su jais- ir šunys, nepakeičiami savo šeimininkų pagalbininkai ir gynėjai užvažiuojamuosiuose kiemuose, kur dažnai grėsė banditų užpuolimas. Pasitaikydavo, kad šunys nešiodavo kapšus su pinigais, dėl saugumo pritvirtintais jiems prie antkaklių. Tais laikais rotveilerio reputacija buvo tokia gąsdinanti, kad niekas nedrįsdavo kėsintis į pinigus. Metzgerhund - mėsininkų šunys buvo kinkomi į vežimėlius, prikrautus mėsos. Rotveilerio protėvius gana ilgai vadino "mėsininkų šunimis"- beveik iki užpraeito šimtmečio devyniasdešimtųjų metų. Būtent tais metais vokiečių valdžia uždraudė pervežti mėsą miesto ir kaimo keliais, buvo leidžiama ją transportuoti tik geležinkeliu. Tuo pačiu mėsininkų šunys iš Rotevalio neteko savo pagrindinio darbo. Šunų poreikis praktiškai išnyko, nes tais laikais šunis laikė tik darbui. Jų skaičius taip sumažėjo, kad 1882 metais Chailbrono šunų parodoje buvo pademonstruotas tik vienas , toli gražu ne geriausias, veislės atstovas.

Kai vokietijoje buvo nuspręsta atgaivinti šitą veislę, šalyje atsirado tik keletas šunų. Veislės populiarumui turėjo įtakos atsitikimas, kai 1901 metais Hamburge policijos vachmistras išvaikė krūvą girtų, įsiaudrinusių jūreivių. Šis atsitikimas, sulaukė plačiųjų masių susidomėjimo unikalia veisle. Būtent tais metais Vokietijoje rotveileriai buvo pradėti naudoti tarnybai policijoje. Jų psichinės ir fizinės savybės puikiai tiko šiai tarnybai.

Veislės vystymosi istorijoje svarbiausia data yra 1921 metai. Štutgarte buvo sukurtas Jungtinis Vokiečių Rotveilerių Klubas. Keletas konkuruojančių rotveilerių klubų susijungė į vieną, kuris egzistuoja ir klesti ir šiandien. Vienu iš pirmųjų darbų, atliktų klubo, buvo rotveilerio standarto patvirtinimas, kuris retkarčiais yra papildomas ir koreguojamas. 1924 metais buvo įvesta kilmės dokumentų išdavimo tvarka, įtraukiant į Veislės knygą. Pirmasis veislinis patinas, apie kurį žinoma šiandien- Leo f.Kanshtat, gimęs 1908 metais. Nuo jo palikuonio Arko f. Torferk, gimusio 1918 metais, prasidėjo visa šiuolaikinių pasaulio rotveilerių veislinė genealogija.

Štai jau 90 metų šitas klubas yra rotveilerių pasaulio "madų įstatymų leidėjas". Šiai organizacijai teisėtai priklauso šiuolaikinio veislės pavidalo sukūrimo nuopelnai. Nors veislė buvo tobulinama, atsižvelgiant į eksterjero formas, nebuvo pamirštos ir darbinės savybės. Dresūra Vakaruose ne tik privaloma, ji- šuns šeimininko prestižo simbolis.